„SIMPLIUKAS SAUGUMAS“
SIMPLIUKAS – tai mažytis ženklas, toks kokios yra mažosios kompiuterio dalelytės. Elektronika, aš tuo tikiu. Nes tai yra mano viso gyvenimo pati didžiausia aistra!
Yra skirtukai, yra kategorijos, bet tiesa ta, kad visi šie papildomi skirtukai – turi papildomą išlaikymo kainą kaip 250 €, kad viskas su elektronika drauge veiktų. Net jei jums ir atrodytų, kad tai tik sukurti skirtukai neturintys kolkas prekių, ką bet ką apskritai yra sunku įkelti. Bet apie juos aš galvodavau, kaip būtų nuostabu, juos turėti viskam…SIMPLIUKAS Familly…
Tai yra kraudamas krūvas buitinių radiatorių, dėliodamas ir rušiuodamas diena iš dienos su kolegomis didžiausias fūras viena po kitos…. mums jėgos baigdavosi, rankų nebejusdavome drauge, žinodavau yra mažai laiko, bet pridedant vieną dieną prie kitos – to laiko turėsime daug.
Taigi, stengiausi taip parodyti, kai nuolatos kraudavau sunkiausias prekes… Sakydavau, dar reikia ruoštis rytojui, bei kur dar galiu padėti, kur man būti, ką nukelti kur sunkiau, nes žinodavau, kiek tai sveria…
Bet yra tokie atsminimai iš tų dienų kaip…
7:45 – Maloniai pasitinkame fūristą, gauname vežimo dokumentus.
7:55 – 2 šaukšteliai kavos, 3 cukraus. (taip, žinau reikėtų cukraus mažiau)
8:25 – Išlydžiu fūristą.
9:10 – Atiduodu vakarykštes prekes, netgi tada, kol dar neatsidarė parduotuvė.
13:00 – Atvažiuoja 2-oji fūra. Mūsų laukia dar daugiau darbo.
17:10 – Karolis ir vėl gale kažką tvarko.
20:50 – 4 durų spintos „VEDDE“ didžiausios keturios plokštės į lentyną taip greitai kaip galima.
21:03 – ekspo 2 durų spintą „LIMFJORDEN“ kažkaip pavyko mums pakrauti drauge į furgoną.
Bet, kai būdavo tokios savaičių dienos, aš pradėdavau klysti. Žinojau, kad dabar negalės būti jokių klaidų, viską reikės pastebėti, aš tik klausiausi.
KODĖL TAIP REIKĖJO?
Kodėl? Nes būtina atiduoti visą save ir tik vienai dienai. Tokį patį visą maksimumą. Taip pat, kaip visada klausdavau, kiek yra valandų arba kiek liko laiko iki darbo pabaigos. Bet todėl, kad taip mane išmokino puikus vadovas… sakydavo dar yra laiko, dar yra laiko.
Ir aš nuosekliai ruošiausi tam savo paskutiniam išbandymui kur nebuvau visiškai tikras, bet dabar vadovavausi
tais pačiais išmoktais principais.
Negali būti jokių klaidų… jokių klaidų. Tik ne šį kartą. Visada patikrinti. Dar kartą, dar kartą ir dar kartą… Karoli, tikiuosi išmoksi…pastebėsi… Bet vieną darbo dieną buvo paskutinė pamoka.
Ir nuo tada supratau, mano tokios patogios dienos baigėsi, kad daugiau pamokų nebebus. Turėsiu vesti visus taip kaip jau išmokau. Tuos kam iš ties rūpi, kas yra tikri su manimi, kas manimi tiki, kas nuoširdžiai pasitiki ir džiaugiasi.
Norės, dirbti su manimi. Vis gi, geriausia galvoti lyg įsidarbinau naujame darbe. Tiesiog, turite išmokti atsipalaiduoti, nes ne mėnesį ar kartą, gali reikėti manęs pasiteirauti ar galiu padėti, taip kaip einame kiekvienas į parduotuvę maisto produktų, klausiame dėl atsiskaitymo ir ar tą turime ir kt.
Bet ko nereikėtų daryti galvoti tik apie blogus ketinimus kaip čia kažkuo reikėtų pasinaudoti jam papasokojus, o tiesiog daugiau galvoti reikėtų kaip drauge norėti eiti tolyn, kas dar laukia atėjus tinkamam laikui, man priešakyje. Tiesa, dažnai pavydime anksčiau laiko ir apie tai nesusimastome. Nes būname apakinti pavydo kartais ir per daug. Bet viskas yra proto ribose, bet ne taip ką teko patirti…
AŠ PASIRUOŠIAU…TADA SUSTOJAU… DIRBAU PRIE KITŲ DALYKŲ!
Taigi, kai maniau gyvenime viską buvau matęs, bet tada, tiesiog susitelkiau į vieną ateinančią dieną. Galimus paprastus klausimus, eilinius potencialius pokalbius ir ankstesnias jų temas, ką greitai pajutau, kad kažkas pasikeitė ir jau yra ne taip, kaip būdavo anksčiau kalbantis telefonu.
Sužinojau jau tada, kai parodžiau CCleaner kopiją ir išgirdau tik: iš kur aš gavau, brangiai kainuoja, kiek kainavo, kur pirkau, bet turėjo būti visiškai nesvarbu šitie dalykai, nes gi svarbu, kad žinau aš ir to turėjo užtekti, nebent tu jau visiškai taip negalvojai!
Atėjus tai dienai: pradėjau dirbti tik naktimis, o dieną specialiai pakeldavau detalę, kad 100% įsitikinčiau ir pamatyčiau galimą reakciją, bet tą dieną viskas nuvesdavo prie tylos, nebeliko nieko, kai girdėdavai anksčiau, gal dar dar kažką greičiau reikėtų tau supakuoti, o tokie paprasti susiję dalykai visiškai net nebebuvo aktualūs ar jokio pagrindo nebebuvo apie juos kalbėti, kaip ir visai nesvarbu ką čia kaip per tą laiką pasidariau.
Bet aš palaipsniui toliau rodžiau, toliau pasokojau kaip pavyzdžiui reikėtų pakeisti kompiuterio detalę, ilgi susimastymai ir jokių tolimesnių klausimų kokie visada būdavo, visiškas temos nukreipimas, o paklausus tavęs tu pavydi, tiesiog man visiškai negalėdavai pažiūrėti į akis tai atsakydama ir tada išgirdau tokius žodžius kaip pavyzdžiui, „tu padarei savo šeimai“, bet man tai buvo daugiau nei tik eiliniai žodžiai: …buvo daug situacijų, bet net ir kai visada darydavai valgyti to niekada nebūdavo, stovėjau ir mačiau kaip pergyveni, nerimauji, per daug įsistempusi dėl kažko, buvo dalykai, ko apskritai niekada nebuvau matęs, supranti grynas kraujas yra grynas kraujas ir labai greitai viską pajutau, pastebėjau, o taip pat akys yra sielos veidrodis ir jos man tada pasakė viską, ką norėjau sužinot ir supratau, ką tu buvai sugalvojus…
Kaip tu sakei: bet ne sūnau, o Karoli, tu greičiausiai manęs daugiau nebepamatysi, ačiū tau už viską, taigi, taip tu esi 100% teisi! Žinau tikrai, tu į mano namus daugiau kojos neįkelsi! Iki dabar ačiū ką davei, kur pagelbėjai, ką aš daviau, kur padėjau. Bet nuo dabar, man daugiau iš tavęs nieko nereikia.
Bet aš niekada nemaniau, kad tu tam galėtum ryžtis, kad šitai pabandyti…atimti kas yra ne tavo. Bet, deja, aš žinojau, nes išmokau kaip tinkamai ir kada sudėlioti procesus ir tu niekada prie to neprisiliesi!
Anksčiau, atsiprašant dar būdavo įmanoma kažkaip sugrįžti – bet tikrai ne po tokių dalykų. Vaikas aš atleidau, pauglys – atleidau, suaugęs – atleidau. Bet 4 kartą jau būtų gėda man! Taigi, vienomis dienų aš aiškiai pamačiau, tu tiesiog niekada negalėsi būti šalia manęs, nei aplankyti mane ar mano šeimą, o dabar viskas kas tau liko žiūrėti kaip puikiai man seksis, laikysies kuo toliau nuo manęs per atstumą! Aš susitiksiu tik paskutiniam reikalui tau atlikti kitame mieste.
Bet aš tęsiu pažadus, buvau pažadėjes paruošti kompiuterį ir visas programas, jos siekė su mano darbu beveik 500 €, galvok, kad tai mano atsisveikinimo dovana – viską pasidaryk taip atskirai kaip buvai suplanavus, kad būtų kuo didžiuotis ir galėčiau po visko pasidžiaugti!
„SIMPLIUKAS SEIFAS“
SIMPLIUKAS seifas – jis saugos viską: mano programų failus, licenzijų dokumentus, dizaino šablonus, elektronikos dalių dokumentus, šeimos uždarbį.
Bet be visų šių dalykų, savininkui patys brangiausi dokumentai yra tie ką jis laiko savo darbo įrankiu, bet aš tą žinojau, kam tau to gali reikėti, o tu tiksliai žinojai ir matei, jog viską rašausi, kur laikau, kur padedu, bet aš specialiai padėjau tau matant ir tada perkėliau viską tą patį vakarą (naktį).
O paskutinę dieną, aš išėjau Latviško numerio, bet dar nebuvo siuntos, o sugrįžus: tu buvai prie pat tų stalčių kur viską dedu ir man pasakei: Taip greitai grįžai ir buvai visa tokia nustebusi – aš žinojau ko tu ieškojai, bet negalėjai rasti! Nes viską aš buvau atlikęs jau prieš 4 dienas!
BET, APDOROTI BUVO NEAPSAKOMA KĄ PAMAČIAU.
Supranti, mama buvau pradėjes rašytį naują sąsiųvinį su pasirenkamais partneriais, jis buvo ten pat paliktas. Bet jį nusprendžiau taip pat išimti prieš einant miegoti. Ir tą paskutinį vakarą, jau gulėjau lovoje, ilsėjausi, kai tu paprašei, noriu pažiūrėti televiziją, aš taip žinoma, mama: O tu Karoli, gali įvesti televizijai prisijungimą ir vėl dar kartą išgirdau, bet ne sūnau kaip visada sakydavai… Aš vis tiek pasakiau kokį paduoti tau sasiuvinį (pasakiau kaip atrodo, koks piešinys, kurioje vietoje, kokiam šone).
Ir jis buvo toks pat kaip ir ankstesnį kartą tau parvažiavus, kurį jau matei ir iš kokio dažniausiai padiktuodavau. O tu pirmiausia pasakiai oranžinis-geltonas – mano taupymo sąsiuvinys ir tada kažkodėl mėlynas apie elektronikos dalis-remontą (papildomi užrašai), sakau ne tas ir jį pakėlus tada pamatei, kad partnerių sasiųvinio taip pat jau nebebuvo, kas taip pat buvo su kitokiu mėlynu paveikslėliu – ir tada tu supratai sūnus viską žino – viskas buvo čia viduryje, bet buvo tuščia ir jis perkėlė. O tuo momentu, aš ypatingai stengiausi žiūrėti taip kaip visada žiūriu, bet tada pamačiau visa tai tavo veide!
Tai va, mama, šitas sprendimas, jis neprilygsta jokiems visiems dideliems sprendimams gyvenime priimtiems…
Būtent tai su kuo galėčiau uždirbti šeimai ateityje pinigėlius, padėti savo artimiesiems draugams, draugų tėvams, kolegoms, kad jie žinotų kur kreiptis, jog būtų išsprendžiami su elektronikos remontu susiję klausimai.
Bet tokio pobūdžio dokumentai yra skirti skaityti tik man savininkui ir niekam kitam. Nes tik aš žinau kaip su tuo elgtis geriausiai, tinkamai, kadangi linkėsiu tam tik gero, ką kūriau.
Ir taip kaip tau sakiau: vienas žmogus, vienas savininkas, o dabar vienas seifas, vienas piršto antspaudas!